Profesionalus krepšininkas Ignas Vaitkus Šiaulius vadina savo namais – čia užaugo, pradėjo krepšininko kelią ir sukūrė šeimą.

Nors sportinė karjera jį nuolat veda į įvairias pasaulio šalis, į gimtąjį miestą jis visada grįžta su didžiausiu džiaugsmu.

2022 m. su Lietuvos vyrų 3×3 krepšinio rinktine jis iškovojo pasaulio čempionato sidabrą, o 2025 m. – FIBA 3×3 Europos taurės auksą. Šiemet Ignas Vaitkus tapo Šiaulių miesto jubiliejinių metų garbės ambasadoriumi.

Apie sportą, discipliną, šeimą, pralaimėjimus, motyvaciją ir ypatingą ryšį su gimtuoju miestu – pokalbyje su I. Vaitkumi.

Esate profesionalus krepšininkas ir šiaulietis. Ką jums reiškia gimtasis miestas ir kokius svarbiausius savo karjeros pasiekimus išskirtumėte?

Esu šiaulietis. Čia gyvena mano šeima, čia auga dukra, žmona taip pat yra šiaulietė. Sezono metu kasmet tenka gyventi skirtingose vietose, tačiau namai visada yra Šiauliuose. Čia leidžiame vasaras, čia dukra eina į mokyklą, čia gyvena seneliai. Visas mano pagrindas yra Šiauliuose. Esu žaidęs ir „Šiaulių“ klube.

Su Lietuvos vyrų 3×3 krepšinio rinktine 2022 m. pasaulio čempionate laimėjome sidabro medalį, o 2025 m. – FIBA 3×3 Europos taurės auksą. Lietuvos krepšinio lygoje rungtyniavau daugiau nei dešimt metų.

Kokie artimiausi jūsų planai?

Šiuo metu esu padaręs pertrauką 5×5 krepšinyje. Nežinau, ar visam laikui – sezonas baigėsi birželį. Dabar visą dėmesį skiriu pasirengimui 2028 metų olimpinėms žaidynėms. Tam ruošiuosi su 3×3 krepšinio komanda „Raudondvaris Hoptrans“. Ji yra viena stipriausių Lietuvos komandų ir patenka tarp pirmaujančių pasaulio 3×3 komandų. Taigi artimiausias mano tikslas – 2028 metų olimpinės žaidynės.

Ką jums pačiam reiškia būti Šiaulių miesto jubiliejinių metų garbės ambasadoriumi?

Tai didelė garbė. Žinoma, smagu, kad žmonės manimi pasitiki ir taip mane įvertina. Visada norisi palikti pėdsaką mieste, kuriame užaugai. Šiemet Šiauliuose vyksta daugybė švenčių ir jubiliejinių renginių, gavau nemažai kvietimų, tačiau, gaila, ne visur pavyko sudalyvauti – šiuo metu labai įtemptas laikotarpis.

Manau, kad savo sportine veikla stengiuosi kuo geriau reprezentuoti gimtąjį miestą.

Kiek Šiauliai prisidėjo prie jūsų, kaip žmogaus ir sportininko, susiformavimo?

Sakyčiau, labai daug. Šiauliuose sutikau ir savo žmoną, o tai yra ypač svarbi mano gyvenimo dalis. Čia augo mano seneliai, mama, sesė – visi artimiausi žmonės.

Tenka daug keliauti, esu buvęs, ko gero, visuose pasaulio kraštuose. Vis dėlto su didžiausiu džiaugsmu grįžtu į Šiaulius, nes tai yra mano namai.

Užaugau čia. Būdamas maždaug septynerių ar aštuonerių pradėjau lankyti krepšinio treniruotes, ir šis sportas iš karto labai patiko. Su krepšinio kamuoliu nebesiskyriau – net vasaromis nuolat sportuodavau ir žaisdavau.

Krepšinio akademijoje „Saulė“ pirmą kartą pajutau tikrąjį žaidimo džiaugsmą. Vėliau prie mano sportinės karjeros daug prisidėjo treneris Antanas Sireika. Tai išmintingas žmogus, davęs man daug svarbių pamokų, kai buvau jaunas.

O didžiausias mano gyvenimo laimėjimas – šeima. Ji taip pat iš Šiaulių. Mes visi kartu augome kaip šiauliečiai, kaip šeima. Šiauliai yra būtent tas miestas, kuris mus suvedė, todėl man jis labai daug reiškia.

Kada supratote, kad krepšinis jums – ne tik hobis?

Ganėtinai vėlai. Maždaug šešiolikos–septyniolikos metų supratau, kad noriu žaisti krepšinį. Pajutau, kad komandoje esu vienas iš lyderių, vienas iš geresnių žaidėjų. Patekimas į jaunimo rinktinę tapo vienu pirmųjų rimtesnių žingsnių profesionalaus krepšininko kelio link.

Kai pradėjau gyventi vienas, supratau, kad tėvai į mane investuoja, nuomoja butą, kad tik turėčiau geras sąlygas. Atsirado atsakomybė. Baigęs dvylika klasių turėjau rinktis – toliau rimčiau mokytis ar tęsti karjerą sporte. Sportininko karjerą su rimta profesija suderinti nelengva. Tačiau ir sporte lengva nebuvo. Iki maždaug dvidešimties ar dvidešimt vienų metų iš sporto beveik negaudavau pajamų. Reikia dirbti, kantriai laukti savo valandos. Tada supratau, kad mano kelias – disciplina, kantrybė ir darbas.

Manau, kad ir baigęs karjerą vis tiek sportuosiu, rūpinsiuosi savimi. Sporte daug visko patyriau, sutikau įvairių žmonių, užmezgiau įvairių pažinčių. Jaučiu, kad iš sporto gaunu maksimumą ir nesigailiu pasirinkęs šį kelią. Buvo visokių sunkumų, tačiau viską atlaikiau, išlaukiau – ir galiausiai viskas atėjo.

Kas profesionaliame sporte svarbiausia – talentas, disciplina ar atkaklumas?

Talentas nėra svarbiausias. Žinoma, jo reikia, tačiau darbas, pasiaukojimas ir disciplina yra svarbesni. Disciplina, net jei ji nuobodi, sunki ar sudėtinga, padeda eiti į priekį ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime. Tenka atsisakyti dalies laiko su šeima ir draugais, kai kurių pramogų. Rinkdamasis profesionalaus sportininko kelią turi suprasti, kad kažką teks paaukoti.

Man šie metai taip pat nelengvi. Daug kelionių į 3×3 turnyrus, todėl mažiau laiko lieka šeimai. O aš toks žmogus, kuriam nelengva dvi ar tris savaites išbūti be artimųjų.

Tačiau suprantu, kad turiu aukoti dalį to laiko, nes kitaip rezultatų nebus. Kai tik atsiranda laisvesnis tarpas, stengiuosi jį skirti artimiausiems žmonėms. Svarbu būti kartu, bendrauti, išlaikyti ryšį.

Kas sunkiau – pralaimėti varžybas ar atsitiesti po jų?

Abu dalykai, sakyčiau, yra vienodai nelengvi. Visai neseniai Europos čempionato ketvirtfinalyje po pratęsimo skaudžiai pralaimėjome serbams ir baigėme pasirodymą turnyre. Skaudu, tačiau per savo karjerą jau esu patyręs nemažai pralaimėjimų. Be pralaimėjimų nebūtų ir pergalės džiaugsmo.

Stengiuosi tiek krepšinyje, tiek gyvenime laikytis vienos taisyklės: jeigu atsitinka kas nors gero, reikia tuo pasidžiaugti iki vidurnakčio. Pasidžiaugti, atšvęsti. O po vidurnakčio – jau nauja diena, reikia viską įrodinėti iš naujo.

Su pralaimėjimu panašiai – gali paliūdėti iki vidurnakčio. O tada pirmyn. Be to, dėl nesėkmių, sakyčiau, kartais labiau nei aš išgyvena mano artimieji – tėvai, seneliai, šeima. Jie labiau jaudinasi, nes per savo karjerą jau esu patyręs nemažai pralaimėjimų ir iškovojęs daugybę pergalių.

Taigi diena baigiasi, išliūdi, ateina nauja diena – ir vėl darbas. Aišku, gera, kai turi su kuo išsikalbėti, pasiguosti. O dienos pabaigoje dėkoji, kad esi sveikas, gali žaisti, žengti į aikštę, sportuoti ir toliau daryti tai, kas tau patinka. Net turiu tatuiruotę, kurios mintis maždaug tokia – kada nors visa tai turės prasmę. Būna, kad tik po ketverių ar penkerių metų supranti, jog tas pralaimėjimas buvo reikalingas tam, kad ateitų pergalė.

Esate daug pasiekęs sporte. Kas jus šiandien labiausiai motyvuoja?

Dabar, sakyčiau, labiausiai motyvuoja dukrytė. Šeima, dukrytė. Mano dukra tokio amžiaus, kad prieš kiekvieną turnyrą reikalauja: „Tėtukai, parvežk medalį.“ Gal ji dar nesupranta, kiek tie medaliai reiškia, bet kai po turnyro grįžęs galiu užkabinti jai medalį ant kaklo – labai smagu. Ji net nešasi jį į mokyklą.

O jeigu pralaimime, sako: „Nieko tokio, tėti, nereikia to medalio, viskas gerai.“ Tokie paprasti dalykai tikrai motyvuoja.

Man šeima yra viskas. Dėl šeimos stengiuosi, o ne dėl kitų žmonių nuomonės. Kai esi profesionalus sportininkas, kritikos ir komentarų būna daug. Žmonės parašo ir pamiršta. Tik artimiausieji žino, kada reikia pasakyti paguodos žodį, o kada geriau mane palikti vieną.

Kas per karjerą jums padarė didžiausią įtaką? Vėlgi – šeima?

Geras klausimas. Mano šeimoje nebuvo profesionalių sportininkų. Pats lipau tais visais laipteliais. Turėjau puikių trenerių, gerų pavyzdžių ir viskas savaime išėjo. Nuo vaikystės sportas man buvo svarbiausias. Sportui aukodavau kiekvieną vasarą ir man patiko tai daryti. Vėliau, kai pradeda ateiti rezultatai, jie labiausiai motyvuoja – pamatai, kad tavo darbas atsiperka.

Ar yra Šiauliuose vieta, kuri jums kelia geras emocijas ar sentimentus?

Su šeima esame įsikūrę netoli „Lapės“. Ten praleidžiame labai daug laiko. Turime šuniuką, todėl ypač vasarą vakarais dažnai išeiname pasivaikščioti. Tai maloni vieta, kur žmonės renkasi pasėdėti, pabūti. Ten yra kavinių, veikia ir „Wake“ parkas. Tai viena mūsų labiausiai lankomų vietų, nes ji yra šalia namų.

Žiūrėjau nuotraukas iš renginių, iš Šiaulių dienų – įspūdingai atrodo ir estrada, ir ekranai prie „Auksinio berniuko“. Matau, kaip miestas auga ir keičiasi.

Šiauliai dabar yra toks miestas, kuriame tikrai norisi gyventi. Jeigu ko nors užsimanai, nereikia važiuoti kitur – čia rasi ir SPA, ir kino teatrą, ir kitų pramogų. Jų apstu ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tai labai džiugina.

Vis dėlto grįžęs labiausiai noriu pabūti namuose, ramiai pasivaikščioti.

Ko palinkėtumėte miestiečiams jubiliejinio Šiaulių gimtadienio proga?

Šiauliams linkėčiau toliau augti ir augti.

Turime draugų, kurie investuoja į mūsų miestą, todėl norėčiau palinkėti, kad šiauliečiai į naujoves žiūrėtų paprasčiau ir atviriau, drąsiai lankytųsi ne vien ten, kur jau įprasta eiti. Būkime atviresni naujiems verslams, palaikykime juos.

Matau, kad šiauliečiai yra aktyvūs. Kai vyksta renginiai, žmonių juose tikrai daug. Taigi drąsiai eikime, mėgaukimės miestu ir būkime atviri naujovėms.

• Informaciją teikia Šiaulių kultūros centro Komunikacijos skyriaus vedėja Irma Grinevičienė, mob. +370 671 42 955, e. p. irma.grineviciene@siauliukc.lt.